7 rimčiausios Europoje slidinėjimo trasos

7 rimčiausios Europoje slidinėjimo trasos

7. OK

Val d’Isère, Prancūzija

Gražią dieną, kai šlaitas būna apytuštis, ši trasa tampa viena geriausių pasaulyje. Ji taip vadinama dviejų legendinių slidininkų Henri Oreiller ir Jean-Claude Killy garbei. Tai Pasaulio taurės čempionato trasa, bet nereikia bijoti, jei neketini lenktyniauti – ji pilna išbandymų, bet su jais tikrai susitvarkys savimi pasitikintis vidutiniokas.

Pramoginis startas yra Funival funikulieriaus viršuje. Keleto stačių nuolydžių tikrai pakaks, kad kraujyje atsirastų adrenalino. Leidžiantis link La Folie Douce ir Le Triffolet – dviejų populiariausių kalno vietų, trasa pasidaro lygesnė, o galiausiai nusileidžia į natūraliai susiformavusį pusvamzdį.
Sudėtingoji dalis yra priešpaskutinis ruožas po lifto atrama. Čia prie OK prisijungia keletas lengvesnių takų ir trasa neretai apledėja. Neryžtingi slidinėtojai čia gali būti pavojingesni už patį šlaitą. Tokiu atveju geriausia laikytis trasos vidurio ir kiek įmanoma mažiau sukinėtis ant ledo.

6. Ventina

Cervinia, Italija

Nėra pasaulyje kito šlaito, kuriuo vienodai džiaugtųsi tiek svirduliuojantis, pirmą savaitę slidinėjantis naujokas, tiek daugelio sezonų užgrūdintas veteranas. Ventina trasa (kuri tenkinasi kuklia septinta vieta kurorto trasų žemėlapyje) smagi ne dėl statumo, o dėl to, kad yra nepaprastai ilga. Nuo funikulieriaus viršaus ant Testa Griglia kyšulio (3480 m) iki keltuvo kurorte Cervinia nukeliausite įspūdingus 8 km horizontaliai ir 1430 m vertikaliai.

Visiškam naujokui penkių dienų ant vaikiškų šlaitų turėtų pakakti, kad iki atostogų pabaigos pavyktų įgyvendinti svarbiausią uždavinį – ištyrinėti visą kalną. Po šio kurorto namo grįžti it padaręs žygdarbį ir tada puikiai supranti, kodėl žiemos sportas taip traukia. Labiau patyrę laiko Ventina tinkamiausia lenktynių vieta – iš pažiūros begalinę, nuolat banguojančią nuokalnę, kuri patikrins, kiek turi ištvermės. Sakoma, ji net stipriausias kojas gali paversti makaronais.

5. Hahnenkamm

Kitzbühel, Austrija

Labiausiai pašėlusi pasaulio taurės varžybų dalis kiekvieną žiemą vyksta ant Hahnekamm kalno. Pati trasa vadinama Streif, o pasibaigus varžyboms ji vadinama tiesiog Raudonąją trasa Nr. 21. Ja galima ramiai pasivažinėti su šeima bei sustojus apmąstyti, kaip kas nors gali atlikti tokio dydžio šuolius ir siaubingus atbulo lenkimo posūkius įžymiosiose Mausefalle, Steilhang ir Hausbergkante atkarpose. Šios tik veteranams skirtos atkarpos yra nelyginami ir nesaugomi maršrutai, kurie dažnai stipriai apledėja ir kuriuos aplenkia kiekvienas sveiko proto žmogus.

Varžyboms ši miela raudona trasa gauna vandens injekciją, kad taptų 3,3 km ilgio ledo paklode, kuria geriausieji išvysto 85 km/h greitį. Austrų herojus Franz Klammer, laimėjęs šioje trasoje keturiskart iš eilės nuo 1975-ųjų iki 1984-ųjų, kartą pasakė: „Kiekvienas, kuris čia pasiekia apačią, jau yra nugalėtojas“.

4. The Swiss Wall

Avoriaz, Prancūzija

Sienos tikrasis pavadinimas yra Pas de Chavanette. Ji yra pačioje Portes du Soleil slidinėjimo zonos širdyje ir prasideda Prancūzijos-Šveicarijos pasienyje. Pati trasa, kurios niekas niekada nelygina, yra tikrai viena kietesnių Alpėse. Vis dėlto, tikrasis sudėtingumo lygis visiškai priklauso nuo aplinkybių. Dieną po lavinos trasa gali būti švelni kaip murkiantis katinas, su kuriuo susitvarkys kiekvienas, žinantis kaip teisingai jį glostyti. Tačiau kai ją visiškai padengia ledas, ji staiga digimonizuojasi į žmones ryjančią pabaisą, kurios nasrams aplenkti reiks daugiau patirties.

„Tik patyrusiems“, – sako ženklas viršuje. Ant atbrailos, kuri eina iškart po klastingo nusileidimo, daugelis pajunta tikrąją baimę. Gumbai čia gali siekti piestu stovinčio arklio dydį, tad norint juos aplenkti reikia susikaupti kaip gimnastui. Jei bus ledo, kreivai pasukus netrukus gali tekti ilgai ir skaudžiai verstis kūliais. Po pirmųjų penkiasdešimties metrų, pasukęs į kairę, atsiduri ant nuožulnesnės atšlaitės, tačiau gali leistis ir tiesiai žemyn – į statų, natūraliai susiformavusį pusvamzdį, pilną nelygumų. Nusileidus geriausia pasigauti kėdę link Avoriaz arba tęsti kelionė link šveicarų kurorto Les Crosets.

3. Le Tunnel

Alpe d’Huez, Prancūzija

Alpe d’Huez be kitų džiaugsmų priklauso ir 16km ilgio Sarenne – ilgiausia juodoji trasa Europoje. Vis dėlto, Tunelis kelia dar pagarbesnę baimę. Trasos sudėtingumas priklauso išimtinai nuo oro sąlygų. Jis atrodo dramatiškai, bet nėra ypač status. Kai yra minkšto sniego ir šviečia saulė, įveikus pirmą baugų posūkį, likęs nusileidimas turėtų būti malonus. Vis dėl to, kai šalta, o trasa apledėjusi, tunelis atskleidžia savo nelemtą prigimtį – bet koks nedelsiant nesuvaldytas krytis gali baigtis slydimu porą šimtų metrų arba dar liūdnesniais dalykais.

Pirmuosius drugelius pilve pajunti dar funikulieriuje, jam kylant į Pic Blanc viršūnę, esančią 3330 m aukštyje, žvelgdamas į kalno paviršių. Ar tikrai niekam negalima ten slidinėti? Nuo viršūnės galima leistis juoduoju gumbuotu keliu užpakalinėje kalno pusėje arba apeiti tolimąjį jo kraštą, kol pasieksi takelį. Abu keliai veda į patį tunelį — 60 m ilgio horizontalią perėją tarp uolų, kur yra pakankamai sniego po kojomis, kad būtų galima čiuožti. Visas siaubas pasirodo, vėl pasiekus saulę tolimajame krašte, kur nuokalnė krinta į kairę pavojingu kampu.

2. Combe de la Saulire

Courchevel, Prancūzija

La Saulire viršūnė, esanti 2738 m aukštyje, atskiria Méribel ir Courchevel slidinėjimo trasas Trijų Slėnių (Trois Vallées) komplekse. Klasikinė Combe trasa yra ilgas leidimasis iki žemutinės Saulire funikulieriaus stoties. Vienintelia sunkumas čia yra stati pradžia. Tačiau net ir ši (kaip ir visas likęs kelias) yra atvira ir plati. Galima arba pulti tiesiai į įdubą, arba pasirikti nuolaidesnį kelią dešinėje. Susidorojus su šiuo pirmuoju iššūkiu, visa likusi trasa yra kur kas malonesnė, žavinti įspūdingais vaizdais.

Leidžiantis žemyn, kairėje galima stebėti žmones, besileidžiančius liūdnai pagarsėjusiais Sous Pylons, Emile Allais ir Grand Couloir tarpekliais, kuriuos galima pasiekti dideliu raudonu funikulieriumi. Vienintelis pavojus čia yra kiti entuziastai.Tai pagrindinė nusileidimo trasa ir ji gali tapti nemaloniai sausakimša, ypač per Naujuosius metus ir trumpąsias atostogas vasarį. Jei apsistojote Courchevel kurorte, geriausia leistis į trasą anksti ryte, kol minia dar nespėjo atsibelsti iš Méribel

1. Harakiri

Mayrhofen, Austrija

Harakiri yra stačiausia Austrijoje ženklinta nusileidimo trasa. Jos priežiūrai naudojamas keltuvu keliamas sniego tvarkymo agregatas. Žvelgiant nuo Knorren keltuvo, viskas neatrodo taip jau sudėtinga – plati ir stati nusileidimo trasa su nuolaidžiu išvažiavimu. Tačiau nukritęs stačioje dalyje, gėdingai šliuoši gerus 150 metrų. Tikrasis pavojus yra kiti slidininkai, kurių gurkšnojimo gebėjimai neretai pralenkia jų bazinius slidinėjimo įgūdžius. Kai abipus žemyn darda besiblaškantys kūnai, reikia rimtai susikaupti, kad pats galėtum pabaigti manevrą.

Sudėtingumas priklauso ir nuo sąlygų. Tačiau nederėtų nuvertinti Harakiri net ir giedrą dieną, kai sniegas šviežiai sutvarkytas. Pats nemaloniausias dalykas slypi pabaigoje – kai tik atrodo, kad blogiausia jau praeity, ir gali šiek tiek pagreitėti, kad galėtum pažerti sniego finišuodamas, tave įvilioja pati stačiausia dalis. Gerai bent tiek, kad po to seka visiškai lygus išvažiavimas.

„Hi Mountains" paskelbtą informaciją panaudojant kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur, būtina nurodyti „Hi Mountains" kaip šaltinį.