Praktiškai visą 2014 metų sausį buvau trijuose skirtinguose kurortuose. Du kartus Prancūzijoje ir kartą Gruzijos Gudauri kurorte. Apie užsienio trasas beveik kiekvienas galim pasakyti kažką gero ar blogo. Kaip prancūzai turi nuostabius kalnus, bet yra tingūs ir nesivargina trasų prižiūrėti taip, kaip tai daro austrai su visapusiškai puikiu savo servisu. Lietuviai myli Austriją, bet nemyli jos kainų. Taigi, neišsiplečiant apie užsienio kurortus noriu pakalbėt apie situaciją Lietuvoje. Namo grįžau Vasario antrą dieną ir pradėjau mąstyt kur gi čia važiuot pavažinėt. Ilgai mąstyt nereikėjo, nes visi mano draugai buvo užkrovę facebook daug žadančiom nuotraukom iš Vilniaus Liepkalnio. Tiek parko, kuris atrodė tikrai gerai ir tvarkingai pastatytas, tiek trasų, kurios nuo rudens buvo praplatintos, apjungtos ir vietomis prailgintos.

Nuvažiavęs į Liepkalnį, nuo pat automobilių stovėjimo aikštelės pamačiau tvarkos požymius. Buvo aišku kur ir kaip tau galima statyti mašiną. Vėliau sekė tvarkingas nuomos punktas ne su vienu, o su keliais darbuotojais, kurie tikrai spėjo aptarnauti po darbų susirinkusį nemažą kiekį žmonių. Vėliau sekė bilieto pirkimas. Kainos tikrai protingos atsižvelgiant į tai, kiek investicijų reikalavo jau dabar atlikti darbai ir kiek jų kalnas reikalaus prieš 2015 metų sezoną.

Tada sekė trasos ir snieglenčių parkas. Negailiu gerų žodžių. Snieglenčių parke buvo nuo žemų figūrų pradedantiesiems iki aukštesnių ir sudetingesnių turėklų pažengusiems. Kickeriai į juos pastatyti tvarkingi ir sušeipinti ( suformuoti gerai). Didesni kickeriai nustebino labiausiai. Ankščiau tokius lietuvoje turėdavome tik per Ride In Baltics varžybas, kurių metu latvių kompanija atvykdavo į Ignalinos ar Anykščių snow parką ir iš jo padarydavo tinkamą didesnio kalibro renginiui. Liepkalnis suteikė tokią galimybę turėti kasdien.

Apie saugumą visose trasose taip pat pagalvota. Ten kur jų reikia yra pastatytos apsauginės tvorelės su tinklais. Stulpai aprišti tam skirta medžiaga. Nebėra „Netiketų“ skardžių trasose, nes viskas yra išlyginta ir puikaus matomumo. Geras apšvietimas taip pat gauna karmos taškų – gerina matomumą, vadinasi ir saugumą, o taip pat prailgina darbo laiką.

Varlinyke vietoj buvusio vieno šoninio keltuvo dabar yra du, kas padidina srautą, bet taip pat kalne jį išmėto, nes žmonės gali važiuot į dvi skirtingas destinacijas.

Pirmą kartą lietuvoje pamačiau žmogišką servisą ir tai atsitiko taip pat Liepkalnyje, nes panašu, geri dalykai dabar atsitiks tik Liepkalnyje. Mergina, neprivažiavusi prie pat keltuvo sulaukė keltuvo prižiūrinčio darbuotojo rankos. Kitas vaikinas, dirbęs prie „parko“ keltuvo pamatė trasoje gulintį ledo gabalą ir jį pašalino. Ou jė! Per vieną vakarą N kartų mačiau ir kaip keltuvo berniukai paduoda bugelinį keltuvą pradinukams, paaiškina kaip naudotis. Gal visa tai skamba ir keistai, nes TAIP IR TURI BŪTI, bet aš asmeniškai lietuvoje nebuvau prie to pratęs ir mane žiauriai maloniai nustebino.

MINUSAI. Bugeliniai keltuvai tranko žmonėms per galvą maždaug kas 15 sekundžių. Reikia kad trankytų kas pora minučių arba juos pakeisti. Kavinei dar reikia padirbėti, bet laiko yra ir jie atsirinks kokias dešreles duoti. Arba vietoje dviejų mėtos lapelių į arbatą įdės keturis, nes supras, kad kai du mėtos lapelius užpili vandeniu gauni vandenį, o ne mėtos arbatą.

Šiaip stiprus aštuonetas Liepkalniui!

Karolis M.